Oi neverk motušėle, kad jaunas sūnus,
  Eis ginti brangiosios tėvynės.
  Kad parvirtęs kaip ąžuolas girių puikus,
  Lauks teismo dienos paskutinės.

  Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas,
  Kad laužo užrūstintas vėjas.
  Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
  Antros neišmels apgailėjas.

  Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai,
  Jie mylimą Lietuvą gina.
  Kam nusviro galva, tam dangaus angelai,
  Vainiką iš deimantų pina.

  Daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens,
  Baltveidės ai verks, nes mylėjo !
  Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
  Kiek priešų ten kraujo tekėjo.

  Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus,
  Ir priešų sulaužė puikybę.
  Už devynes mares, už tamsiausius miškus,
  Išvarė kryžiuočių galybę.

  Saulė leidos raudona ant Vilniaus kalvų,
  Kai duobę kareiviui ten kasė,
  Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
  O viešpats jų priglaudė dvasią.

  Oi neverk motušėle, kad jaunas sūnus,
  Eis ginti brangiosios tėvynės !
  Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus,
  Lauks teismo dienos paskutinės.

  Aš myliu ataką,
  Numečiau granatą,
  Priešo būriui jau chana,
  Mano kuopa tai jėga!

  Su žaliom beretėm mes,
  Priešas mūsų išsigąs,
  Rankos tavo nedrebės,
  Šalia draugas tau padės.

  Aš myliu ataką,
  Numečiau granatą,
  Priešo būriui jau chana,
  Mano kuopa tai jėga!

  Aš myliu ataką,
  Aš myliu granatą.
  Mano ginklas man pana,
  Mano kuopa man šeima,
  Mano vadas mano tėvas,
  O virtuvė man mama.

  O jeigu teks man iškeliauti,
  Iš šios žemelės mylimos,
  Mergaite, tu manęs neverki,
  Aš vėl sugrįšiu pas tave.

  O jeigu žūsiu už Tėvynę,
  Nuo priešo budelio rankos,
  Mergaite, ir mirdamas kartosiu:
  Myliu Tėvynę ir tave.

  Laukais pavasaris jau eina,
  Lakštutė čiulba vakarais,
  Mergaite, papuoški mano kapą,
  Baltais akacijų žiedais.

  Geltona, žalia ir raudona -
  Tai mūs trispalvė vėliava.
  Kovokim už Tėvynę, broliai,
  Ir vėl bus laisva Lietuva !

  Motule, leisk man prisiskinti,
  Baltų akacijų žiedų -
  Papuošiu jais mylimojo kapą,
  Kad jam ilsėtis būt ramu !