Justinas Vareikis - knygnešys, Nepriklausomos Lietuvos veikėjas, Vyčio kryžiaus kavalierius, Jonavos šaulių būrio įkūrėjas, pirmasis Jonavos krašto partizanas - gimė 1870 metų gruodžio mėnesį Saleninkų kaime, Jonavos rajone.
       Tėvai nebuvo turtuoliai, teturėjo vos 5 hektarus smėlingos žemės. Justinas nuo mažens buvo labai gyvas vaikas, vis prasimanydavo kokios veiklos. Žmonės tais laikais kaime buvo tamsūs ir dažniausiai neraštingi. Neteko jokių mokslų ir būsimam knygnešiui paragauti. Iki pat gyvenimo galo taip ir neišmoko rašyti, nors raides pažino ir skaityti pamažu pramoko.
       Ūgtelėjęs įsidarbino sielininku ir plukdė medieną Šventąja, Nerimi, Nemunu. Vos sulaukęs 18-kos metų, prikalbintas skarulių klebono V. Šlėgerio, pradėjo gabenti uždraustas lietuviškas knygas iš Prūsijos. Iki Tilžės nusigaudavo sieliais, ten pasiimdavo pundus knygų ir pro Smalininkus, Sudargą pėsčiomis grįždavo į gimtas vietas. Spaudos reikalais J. Vareikiui teko lankytis ir pas M. Jankų Bitėnuose, keliauti į Rygą ir kitur.

       Žygiai dažniausiai baigdavosi sėkmingai, nors pasitaikė, ir nemalonių atvejų – ne kartą gelbėjantis nuo žandarų teko brangius nešulius mesti Nemunan, kartą įkliuvęs už šią veiklą 3 mėnesius sėdėjo Kauno kalėjime.
       Vareikis buvo didis Lietuvos patriotas, džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu. Deja, Tėvynės dangų tuoj ėmė temdyti debesys: vienas po kito iš visų pusių slinko priešai. Kai bolševikai artėjo prie Kauno, J. Vareikis nuvažiavo į laikinąją sostinę, gavo ginklų, surinko keliolika vyrų ir juos apginklavęs, ėmė saugoti Jonavą. 1919 m. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Kovojo su lenkais, dalyvavo žygiuose tirs Radviliškiu ir Meškuičiais.
       1919 m. spalio 27 d. kartu su mokytojais B. Garmumi ir J. Kartanu įkūrė Jonavoje šaulių būrį, jam vadovavo. Jau kitais metais šaulių būrys tapo gan rimta jėga, čia susibūrė nemažai aplinkinių kaimų lietuvių ūkininkų, jų vaikų. Aktyviai būrio veikloje dalyvavo I. Mockus, T. Mockus, A. Vareikis, S. Vareikis, J. Grinius ir kiti. Daug darbo šauliams atsirado, kai apylinkėse pradėjo siautėti užklydę lenkų partizanai ir kareiviai. Lenkai šaulių vadą persekiojo, bandė sugauti ir nužudyti, persekiojo jo pagalbininkus. Jis slėpdavosi savo sode iškastoje slėptuvėje. Lenkų puldinėjimams vis kartojantis, J. Vareikis paliko Saleninkus ir persikėlė į Jonavą, kur jau stovėjo Lietuvos kariuomenė, saugojusi tiltą. Apsimetęs lenkų partizanu, ėjo per lenkų okupuotus kaimus ir platino lietuviškus atsišaukimus. J. Vareikis su kitais šauliais saugojo Jonavos tiltą, išgelbėjo jį nuo susprogdinimo. 1920 m. lapkričio mėn. lenkų kavalerijai prasiveržus į Lietuvos gilumą, J. Vareikis su savo šauliais pasitiko priešą jau ties Truskava. Bendromis jėgomis kavalerijai kelias buvo užkirstas.
       J. Vareikis kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, vokiečių ir lenkų buvo du kartus sužeistas, lenkų kartą labai stipriai sumuštas, sako sąmonę atgavęs tik po keturių dienų… Ilgą laiką buvo renkamas Jonavos šaulių būrio vadu, vėliau – garbės pirmininku.
       Pats būdamas mažai raštingas, norėjo, kad žmonės siektu mokslo, todėl savo lėšomis įsteigė pradžios mokyklą Saleninkuose, pastatė jai reikalingą pastatą. “Didžiausias mano noras, kad visi lietuviai būtu apsišvietę. Aš žinau, koks didelis vargas nemokančiam rašyti. Žmonių apšvietai paaukočiau viską” – gyvenimo pabaigoje kalbėjo J. Vareikis.
       Už neeilinius nuopelnus Tėvynei apdovanotas LDK Gedimino 4 laipsnio ordinu, Nepriklausomybės medaliu, garbingiausiu Šaulių sąjungos apdovanojimu – Šaulių žvaigžde. Pagerbdami knygnešį ir šaulį, Amerikos lietuviai paskyrė jam 700 dolerių premiją. Įteikdamas šią premiją Šaulių sąjungos įkūrėjas ir pirmininkas Vladas Pūtvys juokavo, kad Vareikiui išėjęs visai geras pelnas – už kiekvieną iš 150 karo metais Justino Vareikio sugautų šnipų, kareivių ir karininkų, beveik po 5 dolerius… Šalia iš tėvo paveldėtų 5 ha žemės, Valstybės Prezidento paliepimu J. Vareikis gavo dar 12 hektarų žemės Pauliniavoj.
       Sovietams okupavus Lietuvą, šauliai patyrė bene didžiausią komunistų rūstybę. Nebuvo pamirštas ir J. Vareikis - jis atsidūrė sąrašuose tų, kurie turi būti pirmiausia ištremti iš Lietuvos. Kurį laiką slapstėsi. 1941 m. birželio 14-ąją buvo užtiktas namuose, tačiau jam ir sūnui pavyko pabėgti iš budelių nagų, o dukterys – Jadvygą ir Salomėja – suimtos ir ištremtos. Visą savo likusį gyvenimą apskyrė Lietuvai, jos išsaugojimui, suklestėjimui.
       Mirė 1956 m. Skaruliuose. Palaidotas Skarulių kapinėse, bendrame Vareikių šeimos kape. Stagnacijos laikais nebuvo galima jį tinkamai pagerbti pagal nuopelnus, tad ant šio žymaus kraštiečio kapo nebuvo net jo vardo…
       Garbaus Jonavos krašto knygnešio ir šaulio Justino Vareikio vardu pavadinta Jonavos 5-oji vidurinė mokykla, Jonavos šaulių 11-oji kuopa.